Keičiasi krautuvėlės darbo laikas: nuo šiol gyvai priimame trečiadieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais, nuo 17 iki 20 val.

Žiemos alaus tradicijos ir šiuolaikiniai vėjai

Nors techniškai toks stilius kaip žiemos alus neegzsistuoja, tačiau tai galima laikyti paplitusia aludarystės tradicija. Paprotys gaminti stipresnį nei įprastą tamsų alų vartojimui “prieš šalčius” yra neabejotinai toks pats senas kaip ir aludarystė Šiaurės Europoje apskritai. 

Kaip anonimo 1665 m. sukurtose eilėse rašoma “When the chill Siroko blows/And winter tells a heavy tale/O, give me stout brown ale” (Kai šaltasis sirokas pučia/Ir žiema seka pasaką sunkią/Ach, duok man stauto rudojo elio).

Karšto alaus gėrimai su prieskoniais

Anksčiau gaminami neapyniuoti ar silpnai apyniuoti alūs būdavo tinkamesni kaitinimui ir prieskoniavimui, kas suteikdavo intensyvumo tokiems žiemos gėrimams kaip elio posetas, kurį darydavo iš kone verdančio alaus, duonos, pieno, cukraus su kiaušiniais, imbiero ir muskato riešuto.

Kitas alaus pagrindu gaminamas žiemos gėrimas - lamb’s wool (avies vilna), kur be karšto prieskoniuoto elio dedama skrudinti obuoliai. Kitas variantas - egg-flip, kuriame karštą šviežią elį maišydavo su kiaušiniais, brendžiu ir muskatu.

Britiški žiemos alūs būdavo skanininami tradiciškai su paviršiuje plūduriuojančia prieskoniuota skrudinta duona. Šis įprotis išliko gyvas iki XIX a. Pradžios.

Scena angliškoje užeigoje (Bowles and Carver - London, England; 1794–1800 m.)

Burton elis - žiemos alus iš didžiosios raidės

Išpopuliarėjus apyniuotam alui, kuris kaitinant keičiasi ne į gerąją pusę, atrodė, jog karštiems alaus gėrimams gręsia išnykimas. Tačiau alugeriai ir žiemos metu pageidavo stipresnio, saldesnio ir dažnai tamsesnio alaus.

Išskirtinai Londone šį poreikį patenkindavo originalus "Burton" elis, kurį bravoras "Burton-on-Trent" gamino iki tol, kol pasuko link stipriai apyniuoto alaus rinkos eksportui į Indiją. Burton tapo populiariu alaus stiliumi visoje JK, pardavinėjamą išskirtinai šaltuoju metų laiku.

Stipriausia šio alaus versija buvo Bass No. 1, kuris buvo netgi reklamuojamas kaip “THE winter drink”. Alaus būta tokio tvirto ir stipraus, jog dar 1900-ųjų pradžioje subuteliuoti egzemplioriai iki šiol yra tinkami vartojimui.


1960-aisiais tamsūs eliai ėmė prarasti savo populiarumą, tad ir Burton rūšis praktiškai išnyko, o paskutinė vieta, kurioje jis dar buvo gaminamas - "Young’s" bravoras - 1971 m. pakeitė jo pavadinimą į “Winter Warmer”, kas atspindėjo sezono natūrą ir ypatingą kreipinį.

Kitas Londono bravoras “Fuller, Smith & Turner” 1969 m. perdarė savąjį Burton elį į stiprų biterį "Winter Beer", kuris po poros metų pervadintas į “Extra Special Bitter”, kitaip dar žinomą kaip ESB. Tai buvo stipriausias biteris šalyje ir greitai tapo tokiu populiariu, jog imta gaminti kiaurus metus.

“Žieminių šildytojų” arba sezoninių elių tradicija atsigavo 1970-ųjų viduryje, kai prasidėjo “craft” judėjimas Jungtinėse Valstijose, JK ir kitur. Šie sezoniniai alūs pasižymėdavo alkoholio stiprumu nuo 5 iki 8%, turėjo tamsesnių salyklų bazę ir be įprastų apynių buvo skaninami įvairiais prieskoniais, taip primindami senovinius karštus elius.

Ne vienas žieminis alus Europoje yra dubliuojamas kaip kalėdinis ir tai yra sena tradicija, siekianti vikingų laikus, kai dar gerokai iki krikščionybės gruodžio gale buvo daromas Jul arba Yule alus, skirtas pagerbti Norse dievus ir žiemos lygiadienį. JAV kalėdinis alus verčiamas į "šventinį", nekreipiant dėmesio į kultūrinį jautrumą. Šio alaus gamyboje taip pat plačiai naudojami įvairūs prieskoniai.

Šiuolaikiniai žieminiai alūs

Modernaus alaus scenoje sezoniškumas nebuvo labai akcentuojamas, nors pastaruoju metu pastebima tendencija dėl įvairovės rinktis būtent pagal atitikimą sezonui.

Prie to prisideda iš dalies ir patys gamintojai, išleidžiantys alų, dedikuotą įvairioms metų šventėms, o Kalėdos - tikrai ne išimtis.

Alaus prieskoniavimas yra tapęs tokiu savaime suprantamu reiškiniu, jog žiemiškam skoniui sukurti fantazijos nebetrūksta: naudojama šokoladas, kava,  cinamonas, medus, gvazdikėliai, imbieras, apelsinai, čili pipirai, vyšnios ir klevų sirupas ar netgi… ispaniški churros (aliejuje išvirti miltiniai sausainiai).

Dažniausiai prieskoniuojami tamsiausi alaus stiliai, nors tokiai žiemos klasikai kaip porteriai ar stautai paprastai papildomi skoniai net nereikalingi, nes pagrindiniai jų akcentai yra skrudintų salyklų natos, kurias palaiko tvirtas kūnas, o šildantis sotumas dera prie žiemiškos hibernacijos.

Šaltojo sezono metu taip pat išauga paklausa imperial (imperinėms arba stipriosioms) variacijoms. Aludarių tarpe šis terminas paprastai reiškia “labiau alkoholinis”, tad nelabai tinka sesijiniam vartojimui, tačiau imperinio stauto ar IPA (DIPA) versijos yra neatsiejamas ilgo siurbčiojimo turinys.

Alus pilstomas į medines statines brandinimui

Stipresni alūs gali būti patobulinti juos laikant medinėse statinėse, kuriose prieš tai teliuškavo viskis, burbonas ar vynas. Be anksčiau ten buvusio alkoholio natų, alus per keletos mėnesių brandinimo laikotarpį pritraukia ir statinės medžio - ąžuolo - vanilinių užuominų. Tiesa, ši technologija nėra nauja, nes dar prieš pramoninę revoliuciją, apie XVIII a. viduryje buvo taip pat taikoma praktika šviežią alų brandinti per žiemą ąžuolinėse statinėse, kur gėrimas įgaudavo ne tik taninų poskonių, bet ir laukinių mielių lemiamos lengvos rūgštelės.

Paruošta pagal:
The Oxford Companion to Beer (2012)
Seasonality of Beer

Rašyti komentarą